Plačiabrylė skrybėlė, pridengianti veidą nuo saulės, gaivus upelis, į kurį gali įmerkti nuvargusias kojas, keletas gurkšnių vietinio gėrimo makoli ir parko kampelis, kuriame galima prisėsti, o prireikus ir nusnausti – tokie nedideli šios keliautojos poreikiai. Enigmatiška vidutinio amžiaus prancūzė, atrodo, gyvena tik šia akimirka. Nežinome nei kaip, nei kodėl Iris atsidūrė Pietų Korėjoje, nežinome ir kokie jos ateities planai. Pačios Iris šie klausimai irgi, atrodo, nevargina. Ji džiaugiasi galėdama užsidirbti šiek tiek pinigų netradiciniais metodais mokindama prancūzų kalbos, paplepėti su atsitiktiniais praeiviais ar tiesiog prisėdus tuščio
