Jau rodome: Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“

Galbūt pamenate Valdo Navasaičio 1999-ųjų dramą „Kiemas“. Keli vaikai leidžia laiką nykiuose Vilniaus skveruose, fone dūmija Savanorių prospekto kaminai, dega viena kita padanga. Didžiausia vaikų įsisąmoninta problema buvo tėvų daroma gėda prieš kirpėją.

Lokarno kino festivalio pagrindinį prizą laimėjusi Saulė Bliuvaitė debiutiniu filmu „Akiplėša“ tarsi pirštu baksnoja į jaunimo ir tėvų skaudulius. Čia gausu tų pačių fabrikų, garažų, žvyro, tačiau (atsikrenkščia) akis bado (atsikrenkščia) ne tik iš praeities persekiojantis landšaftas, o ir tie skauduliai — ne tik neišspręsti, bet dar ir pagausėję dėl nūdienos peripetijų.

Stebime Lauryno Bareišos „Seses“ primenantį tandemą — draugėmis virtusias peštukes Mariją ir Kristiną, kurias atitinkamai įkūnijo Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Tarsi nujausdamos, kad per paauglystę lengviau bristi dviese, merginos netrunka atrasti jųdviejų panašumus ir pelnyti viena kitos pasitikėjimą. Kol iš pradžių pašieptas plakatas netampa lemtingu ir draugės susidomi modelių atranka, neva galinčią išpildyti svajones čia ir dabar.

Kaip ir būdinga pastariesiems lietuvių filmams, „Akiplėšos“ sklaida apgalvota. Kone visoje reklaminėje kampanijoje šmėžuoja kadras su upės krante laiką leidžiančiomis paauglėmis, viena kurių — nėščia. O dažna filmo recenzija padabinta kadru, kuriame Marija klausosi Kristinos pilvo. Abu kadrus dar iki peržiūros matę žiūrovai maloniai nustebs supratę, kad režisierė vis dėlto nepasitelkia pigių triukų ir Kristina vis dėlto nesilaukia. Kraupu kitaip — Marija bando išgirsti draugės žarnyne karaliaujantį kirminą, neva padėsiantį trylikametei atsikratyti svorio. Trylikametei. Svorio.

Bet įsimintiniausias filmo kadras visgi yra kitas — tai iš viršaus įamžinta atrankos dalyvių rikiuotė, it paverčianti merginas vieningu organizmu, ne tokiu jau priešingu nuo užaugusio Kristinos pilve.

Įdomu, kad dar vienu draugių gyvenime išdygusiu ir nuvytusiu kintamuoju laikytą vaikiną tenka priimti rimčiau, išvydus jį atliekantį spyrių ir salto rutiną, o galų gale — balta, lyg išplėšta akimi. Trumpas pjedestalas Kasparo Varanavičiaus suvaidintam veikėjui tarsi primena, kad dažnu atveju už stoto slypi gležnas vaikas. Nors atsakomybės tai nuo jo ir chebrantų veiksmų nenukrato, vis dėlto iššaukia kažkiek atjautos ir verčia atsižvelgti į visuose šalies kampeliuose užsilikusias sistemines bėdas. Šiuo požiūriu Bliuvaitė ir Bareiša, abu naujausiuose darbuose tarp aibės temų gvildendami ir mačizmo problematiką, papildo vienas kitą vaizduodami skirtingas amžiaus grupes. Įsiklausius galima išgirsti, kaip kitame eterio gale kažkam ką tik gimė kinotyros magistro idėja.

„Tu man nieko neprimeni“ Bliuvaitės debiutui nepasakysi, vis tik filme apstu aliuzijų į pastarųjų metų hitus. Postringavimus, ar išgerti daug durų atversiančią, bet kaip reikiant įtartiną piliulę iš interneto gelmių, neseniai girdėjome norvegų tragikomedijoje „Bloga nuo savęs“. Dviračiu riedančias apsikabinusias drauges jau lydėjome seriale „Euforija“. Keistus merginų kolektyvo šokius ir veidmainę vadovę jau stebėjome abiejose „Suspirijose“. Nuožmios muzikos sulig įžanginiais titrais jau klausėmės Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“. O akis po estetiškuosius Gariūnus ganėme žiūrėdami Dali Rust filmą „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Nors… Gariūnuose driftinančios bulkos lietuviškame kine iki „Akiplėšos“, ko gero, nebuvo.

Po premjeros 2024 m. rugpjūtį užduoti garbaus amžiaus šveicarų klausimai tik patvirtino, kad gyvename skirtingose realybėse ir dažnu atveju toliau savo „Kiemo“ nematome. Dar apmaudžiau tai, kad kadaise finaliniuose debatuose Lukiškių kalėjime nė vienas iš 14-os partijų atstovų neatsakė, kuris filmas tąkart laimėjo pagrindinį Lokarno kino festivalio prizą. Bet bene apmaudžiausia tai, kad ši žinia sutikta su skepsiu dėl renginio prestižo ir beprecedenčio laimėjimo svarbos. Lieka neaišku, ar šveicarų senjorai įsidėmėjo režisierės atsakymus, ar politikai įsiminė teisingą atsakymą, ar kitą sykį Lietuvos kino bendruomenei teks vėl tą skepsį sklaidyti.

Tačiau pozityviau nuteikia nuoseklūs režisierės kūrybiniai interesai. Jos trumpametražis filmas „Limuzinas“ taip pat alsavo dėmesiu bendrystės akimirkoms, už gero laiko kaukių slypinčioms istorijoms, o dar ankstesnio filmo „Konkursas“ žiūrovai irgi tarsi buvo treniruojami atprasti nuo išankstinių nuostatų ir bereikalingo smerkimo. Per daug liaupsių nebus ir operatoriui Vytautui Katkui, nenukrypstančiam nuo taiklių prioritetų kadruojant skirtingus sąstatus, bei Juliui Grigelioniui, kurio indėlis — antrinant režisierei — panaikina ribas tarp garso dizaino ir muzikinės kompozicijos. Galų gale, Bliuvaitė pirmu bandymu įsitvirtino ne tik tarp tokių „Auksinio leopardo“ alumnų kaip Costa ar Antonioni, bet ir tarp Bareišos, Kavtaradze ir kitų kūrėjų, žygdarbiais unisonu patikinančių, kad lietuviškas kinas nepražus. Belieka klausimas, kaip šį filmą pasufleruoti tiems, kuriems jį pamatyti reikia labiausiai.

Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ – namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“ nuo lapkričio 1 d.