Tamsiems vakarams ilgėjant, stiprių emocijų pradedame ieškoti namų kino ekranuose. Jas mums pasiūlo siaubo filmai, kuriuose baimę, jaudulį, išgąstį ir nerimą galime patirti saugiai – įsitaisę ant sofos, apsikabinę mėgstamiausią pagalvę ar artimąjį. Belaukiant šiurpiausios metų nakties, ŽMONĖS Cinema namų kino platforma pasipildė net trimis rinktinių siaubo filmų kolekcijomis.

AMŽINAI SIAUBINGI: visų laikų geriausi 

Klasikiniai ir kultiniais tapę siaubo filmai kolekcijoje nugulė kartu su pastarųjų metų geriausiai vertinamais darbais. Vieni įkvėpė kitus. Nuo body horror iki antgamtinių būtybių, nuo psichologinio siaubo iki ritualinio folk horror. 

Kultinis 1922 metų filmas „Nosferatu“ – pirmoji Drakulos ekranizacija. Friedricho Wilhelmo Murnau juosta laikoma daug ištikimesne Bramo Stokerio kūriniui nei vėlesnės interpretacijos – Wernerio Herzogo (1979 m.) ar Roberto Eggerso (2023 m.).

Filmas buvo uždraustas dėl autorinių teisių pažeidimo, tačiau stebuklingai išlikus kelioms kopijoms, jis tapo kultiniu šedevru. Vizualiai įspūdingas Drakulos įkūnijimas, kurį sukūrė aktorius Maxas Schreckas, ilgainiui tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi. 

Žiūrėti galite čia.

2004 metais kino teatrus pasiekęs „Pjūklas“ tapo tikra siaubo filmų sensacija. Žiaurus, nenuspėjamas ir sadistiškas Pjūklas žmonėms suteikdavo paprastą pasirinkimą: išsilaisvinti iš gudrių spąstų suluošinant save, nužudant kitą arba mirti pačiam. Protu nesuvokiamas situacijos siaubas greitai atskleisdavo pačius slapčiausius ir žiauriausius žmonių prigimties bruožus. Didžiulė filmo sėkmė tarp 2004 ir 2010 metų paskatino sukurti iš viso septynias juostas, tapusias viena sėkmingiausių siaubo filmų serijų kino istorijoje. Namų kino platformoje ŽMONĖS Cinema žiūrėkite tris šio filmo serijas.

Gore Verbinskis „Skambutį“ pavertė tikru globaliu siaubo fenomenu. Tačiau pirmasis šį filmą sukūrė japonų kino kūrėjas Hideo Nakata. Siužeto centre – paslaptinga vaizdajuostė, kurią pažiūrėjęs žmogus miršta po savaitės. Kai jauna žurnalistė pradeda tirti mįslingas mirtis, ji atranda vaizdo įrašo kilmę ir sužino apie Sadaką – kerštingą dvasią, slypinčią anapus ekrano. Laikui senkant, ji turi išsiaiškinti prakeiksmo paslaptį, kad išgelbėtų save ir savo sūnų. 

Įdomus faktas – nuo 1995 metų yra sukurtos net 13 filmo „Skambutis“ serijų ir interpretacijų. ŽMONĖS Cinema rasite tris iš jų. 

TIKĖJIMO ŠEŠĖLIAI: velniai, dvasios, prakeiksmai

Šios kolekcijos filmuose skambės klyksmai iš pragaro, vaidensis į anapus iškeliavę giminaičiai, prakeiksmus mes kunigai ar vienuolės, į slaptas apeigas kvies šimtmečius skaičiuojantys senoviniai ritualai ir pats Šėtonas.  

Yra vietų, į kurias grįžti negalima. Tačiau filme „Vaiduoklių žemė“ (rež. Pascal Laugier) po tetos Klarisės mirties jos namą paveldi sesuo Colleen kartu su dukterimis. Jau pirmąją naktį naujuose namuose į vidų įsiveržia žudikai, todėl mama yra priversta kovoti dėl savo dukterų gyvybių. Po šios, trauminių išgyvenimų kupinos, nakties skirtingų asmenybių merginos dar labiau atitolsta viena nuo kitos.

Praėjus šešiolikai metų, Betė tampa garsia siaubo istorijų rašytoja, turinčia puikią šeimą ir gyvenimą Čikagoje, tačiau Verą ir toliau kamuoja siaubą keliantys prisiminimai – mergina grimzta į iliuzijų ir paranojos pasaulį. 

Aktorė Taylor Hickson, vaidinusi jaunąją Verą, filmavimo metu patyrė rimtą sužalojimą – dužusios stiklinės durys stipriai sužeidė jos veidą. Prireikė apie 70 siūlių, o randai liko visam gyvenimui. 

Žiūrėti galite čia.

Kraują stingdantis, religinio prakeiksmo kupinas siaubo trileris – „Įšventinimas“ (rež. Christopher Smith). Greisė vyksta į atokų „Šv. Gelbėtojo“ vienuolyną Škotijos kalnuose. Jauną gydytoją sukrečia žinia apie netikėtą ir paslaptingą jos brolio kunigo mirtį. Gerai pažinodama savo brolį, Greisė įsitikinusi, kad galėjo nutikti bet kas, tik ne savižudybė. Atsisakiusi patikėti šia mirties versija ir padedama tėvo Romero mergina ima aiškintis paslaptingo įvykio aplinkybes. Beieškodama teisybės Greisė supranta, kad šimtametės Škotijos vienuolyno sienos slepia krauju suteptas paslaptis, kurias kažkas labai akylai saugo. 

Žiūrėti galite čia.

NEPABUDĘ IŠ KOŠMARŲ: istorijos, kurios galėtų nutikti ir jums 

Čia filmų personažai – niekuo neypatingi, kasdieniškus gyvenimus gyvenantys žmonės, kurių likimai pasisuka visiškai netikėta linkme. Košmaru virtusi nauja šeimų pažintis. Vienišos mamos dukros prisiminimai iš „praeito gyvenimo“. Naujo gyvenimo pradžia apsėstame name. Ir kitos istorijos, kuriose tikrovė virsta tragedija.  

Dar vienas Lars von Trier šedevras – „Namas, kurį pastatė Džekas“ – įtraukia į intelektualaus serijinio žudiko pasaulį, kurį įkūnija aktorius Matt Dillon. Filmo veiksmas nukelia žiūrovą į 8-9 dešimtmečio Vašingtoną, kuriame Džekas vykdo kraupias žmogžudystes, o jas įkvepia jo vidinis demonas Verge.

Žudikas jau filmo pradžioje susiduria su ne pačia maloniausia moterimi, kurią puikiai suvaidina Uma Thurman, ir ši pradeda jį įtarti esant serijiniu žudiku. Ji, žinoma, neklysta. Tačiau Džekas pasiruošęs atsakyti – jo vidinis demonas viską laiko savo rankose. 

Filmo režisierius, persona non grata paskelbtas „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas, atskleidžia dvylika metų psichozės, tamsos ir kruvinų mirčių. 

Žiūrėti galite čia.

„Svečiuose“ (Speak No Evil, rež. Christian Tafdrup) – istorija apie tai, kaip mandagumas nuveda nuo saulėtų atostogų Italijoje iki košmaro gūdžiame Olandijos miške. Atostogaudama Toskanoje, maloni danų Bjorno ir Luizos šeima susidraugauja su Patriku ir Karina – energinga pora iš Olandijos. Jų vaikai pamėgsta vienas kitą, o nuolankusis Bjornas žavisi nevaržomu Patriko vyriškumu.

Todėl, kai po kelių mėnesių danai gauna netikėtą kvietimą aplankyti olandus atokiame miško name, jie nusprendžia ten vykti savaitgalio atostogų. Netrukus susitikimo džiaugsmą pakeičia pirmieji nesusipratimai. Ilgainiui svečiai pasijunta įstrigę name, į kurį geriau niekada nebūtų įžengę... Laviruojant tarp grėsmės nuojautos ir mandagumo, įtampa bei nejaukumas tampa nepakeliami. 

Žiūrėti galite čia.

Kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatytas filmas „Akmens sala“ (rež. Mark Jenkin) nukelia į 1973 metus negyvenamoje saloje prie Kornvalio krantų. Ten apsistojusi gamtininkė savanorė stebi retą gėlę ir nuosekliai fiksuoja užrašuose: „Pokyčių nėra.“ Ritmiška ir monotoniška kasdienybė pamažu virsta į metafizinę klajonę, vedančią ją, o kartu ir mus, į neaiškią sritį tarp tikrovės ir košmaro. Nufilmuotas 16 mm juosta, filmas smelkiasi po oda, o Markui Jenkinui būdingas įgarsinimas leidžia šioje saloje pasijusti lyg sapne. 

Žiūrėti galite čia.