PIETŪS LIPOVKĖJE

Kiekvieną dieną nuo 13 iki 16 valandos prie seno pastato Liepkalnio gatvėje Vilniuje praeiviai mato besibūriuojančius įvairaus amžiaus žmones. Dauguma jų – iš visuomenės paribio. Jie neturi nei visuomeninio statuso, nei pragyvenimo šaltinio, neretai – net stogo virš galvos. Jų gyvenimo tikslas – karšto maisto lėkštė, tačiau ne vien. Laukimas, kol atsivers valgyklos durys, – tai metas, kai šie žmonės gali išsipasakoti ir išklausyti vieni kitus neraudonuodami iš gėdos, kai gali būti silpni, jautrūs ir nesibaimindami įžeidimo ar pasmerkimo. Visi jie – praradę socialinę „odą“, o su ja ir asmeninės erdvės zoną.