Žvelgiant į saulę

Vienas Šiaurės Vokietijos namas tampa keturių merginų gyvenimų liudininku. Jame praėjusio amžiaus pradžioje gyvena Alma, vėliau, artėjant Antrajam pasauliniam karui, – Erika, Vokietijos Demokratinės Respublikos metais – Angelika, o Lenka – jau gerokai po Berlyno sienos griūties. Namo erdvės – lyg labirintas, kuriame besikeičiant laikams merginos glaudžiasi, stebi aplinkinį gyvenimą, išgyvena pirmas patirtis ir traumas. Laikas teka tarsi Elbės upė, tačiau greta šios stovinčio namo sienos nesikeičia, saugo ankstesnių gyvenimų įspaudus ir aidus, o jose gyvenančių jaunų moterų likimai ima panašėti. Regis, atmintis perduodama ir per erdvę, kai ats